Net nepajutau, kaip pralėkė dar vienas mėnuo. O jis buvo turiningas! Pirmiausia supratau, ką reiškia draugų ir pažįstamų vartojamas pasakymas "Atostogos Lietuvoje". Taip, keliavau namo! Savarankiškai, palikusi Limožo kambariuką penktą ryto, beveik šešiolika valandų keliavau iki savo gimtosios tvirtovės. Žinoma, su šiokiais tokiais nuotykiais - pakeliui dingo metro elektra, oro uoste kažkas kažką išpylė ir pradėjo atidėti skrydžius, o išlipus iš lėktuvo galvojau, kad suledysiu (visgi palikau 24 laipsnių šilumą ir atkeliavau į 5)... AČIŪ visiems, kurie atrado laiko susitikti per tas dvi savaites :)
Prisirinkusi daug gerų emocijų lapkričio antrą savaitę parvykau atgal, kelionės metu įsitikinau, kad esu laimingas žmogus (o kaip kitaip pavadinti tai, kai įšoki į traukinį Paryžiuje su bilietu dantyse ir durys už nugaros užsidaro, o traukinys pajuda dar nespėjus susirasti savo vietos?). Vos įžengusi į Limožo traukinių stoties salę, pagalvojau, ką gi veikia lietuviai draugai. Tuo pat metu išgirdau savo vardą, skambantį per pusę salės - jie buvo stotyje!!! :)))
Atostogos kažkada turi baigtis, taigi dėstytojai jau džiugina egzaminų datomis - pirmasis prie Kalėdas... Laukia darbelis.Kiti trys egzaminai laukia sausį. Tiesa, maloniai nustebina kai kurių dėstytojų reakcija, kai paprašau nukelti egzaminą į sausio antrą pusę, nes noriu grįžti namo Kalėdoms. Vienas dėstytojas tai išgirdęs mane apkabino ir pasakė "Žinoma." :))
Šiuo metu Limože DEVYNIOLIKA laipsnių šilumos. Išėjus į lauką kažkaip keista nusiimti megztinį ir neštis rankoj, nes visgi LAPKRITIS. Tiesa, vakarais ir naktimis vėsiau, o jeigu vėjas į mano lango pusę, šniokščia kaip reikalas. Jau užkaišiojau skyles po langu popierium ir lipnia juosta (kaip senais gerais laikais).
Pertraukėlė tarp paskaitų baigėsi, metas toksikologijai.
