Smagu būti fuksiuku

Juokauju, kad pagaliau (sulaukus ketvirto kurso) galiu pabūti fuksiuku. Nežinau, kur auditorijos, po miestą vaikštau su žemėlapiu, pažįstamų klausinėju, kur geriausios kavinukės bei kur praktiškiausia apsipirkti. Ir man tai patinka! Tokį įspūdį dar labiau sustiprino penktadienį vykusi "Journee d'accueil international", kuri man šiek tiek priminė SFD organizuojamą "Fuksų pažintinę dieną su farmacija". Penktadienio rytą į vieną vietą susirinko daug įvairių tautybių studentų, kurie studijuoja Limožo universitete. Vieni čia vos kelias dienas, kiti - gerą mėnesį.
Pusryčiams - kruasanų kalnai bei kava, sultys. Visi draugiškai šnekučiuojasi, susipažįsta. Japonas užsirašinėja kiekvieno vardus ir iš karto ieško Facebook'e. Kad galėtų tinkamai ištarti, vardą iš karto užsirašo japoniškai ir kelis kartus pakartoja. Prie mūsų su ispane Paula prieina dar trys ispanai, aišku, jie pradeda kalbėti ispaniškai, Paula man vis išverčia, apie ką kalba, tad po valandos pokalbio aš jau be vertimo pradedu susigaudyti, kokia tema jie kalba :))
Po pusryčių visi sukviečiami į salę - sporto, muzikos, kalbos kursų pristatymai, dainos ir šokiai. Vidurdienį visi tvarkingai žygiuojam pietauti (juk pietūs - reikalas šventas). Organizatoriai pasirūpino, kad turėtume jėgų smagiausioje renginio dalyje, kad desertui mūsų laukė Brownie kalnai.
Pradžiuginę savo skrandžius visi patraukėme Respublikos aikštės link, kur turėjo prasidėti "Lobių paieška po Limožą". Kadangi mūsų "būrelį" sudarė daugiau nei 100 žmonių, organizatoriai kiekvienoje gatvėje stabdė eismą, tiesiog atsistodami prieš automobilių eilę. Ir visi tvarkingai stovėjo ir laukė, kol tarptautinių studentų kolona pražygiuos :)
Pagal turimus numeriukus susirandam komandą. Mus pasitinka du kapitonai, kurie rodys kelią po Limožą. Po apšilimo mankštos prasideda lenktynės. Turime aplankyti 10 skirtingų objektų įvairiose Limožo vietose ir rasti tam tikrus atsakymus tuose objektuose. Kadangi gavom pirmakursius kapitonus, kurie tikriausiai labai norėjo laimėti, tai po Limožą tiesiog bėgiojom. Iš vieno galo, į kitą. Mūsų punktų sąraše - geležinkelio stotis, paštas, bankas, porceliano muziejus, katedra, botanikos sodas, meno muziejus ir t.t. Atbėgom antrieji.. :) Tačiau vėliau paaiškėjo, kad kažkas išaiškino laimėtojų sukčiavimą ir jie neteko pirmosios vietos. Pirmosios vietos lobių skrynioje radom pirkinių krepšius, puodelius, rašiklius, kvietimus į muziejų, lazerių žaidimą bei sporto klubą. Mažesniais ar didesniais prizais buvo apdovanotos visos komandos. :)

O ryt nauja savaitė, naujas mėnuo bei nauji nuotykiai :)

Lijo, lijo lietus...

Jau nežinia kelintą dieną lyja. Ar trumpiau, ar visą dieną, tačiau oras nė kiek nepanašus į tą, kurio tikėjomės. Limože lyjant sušlampa batai, lauke niūru, o namie vėsoka bei dingsta internetas... Aukščiau gyvenantys vakar pusdienį neturėjo interneto dėl lietaus...
Paskaitose jau pagaunam ritmą. Dabar vaikštom į 3 ir 4 kursų paskaitas. Ir net nepabendravus su žmonėm, tiesiog juos stebint, jaučiasi, kuris kursas jaunesnis... Pirmadienį buvo ilga diena, paskaitos iš ryto bei popiet, tad vakare sunkiai sekėsi kopti į kalną namų link. Dėstytojai taip pat labai įvairūs - vieni aiškiai kalba, rodo medžiagą skaidrėse, palaukia, kol visi pasižymi, o kiti... Vienas dėstytojas priminė Enerdžaizerį, tik kalbėjo dar greičiau ir prancūziškai.. :) O kitas tiesiog atėjo, nusiėmė striukę, pakalbėjo dvi valandas kažką tyliai be skaidrių ir lapų ir pasiėmęs striukę išėjo... Tos dvi valandos buvo not funny.
Įdomi konspektų sistema. Dėstytojai paskaitų nesiunčia, tačiau palieka paskaitų santraupas (su svarbiausiais punktais, paveikslėliais ir diagramomis) specialiame biure "La Corp" ir kiekvienas gali ateiti ir nusipirkti jam reikiamą medžiagą. Aišku, prieš tai reikia turėti specialias korteles ir t.t., dėl to mums buvo iškilę šiokių tokių sunkumų.
Studentų kortelės taip pat daromos vietoje, fakultete. Atsisėdi prieš web kamerą, nufotografuoja ir vuolia - po poros minučių pagaminta kortelė Tavo rankose.

Prancūzai visur mėgsta vėluoti, paskaita visada prasideda 10-15 min vėliau, negu numatyta. Tačiau vienintelis dalykas, kuris tikriausiai niekada nevėluoja - pietūs. Ši dienos dalis tikriausiai mūsų mėgstamiausia ir laukiamiausia bei nusipelno geriausių žodžių... Už 3 eurus pavalgai keturių patiekalų pietus (o kartais desertą parsineši namo rankinuke, nes jau nebesugebėjai jo įveikti). 

Į FF ketvirtą kursą atvažiavo dar viena erasmusininkė :)) Ispanė. Šiandien mums jos nepavyko pagauti, bet nieko, ryt būsim greitesni ir susipažinsim su "nauja geriausia drauge" :)).

O kai kurie dalykai nesikeičia tiek Lietuvoje, tiek Limože... Trečiadienis - protmūšio diena, kur bebūtum :)))

Savaitė

Pirma savaitė įveikta. Bet atrodo, kad praėjo geras mėnesiukas :)
Kurse vakar atradom draugų, kurie atėjo su paskaitų konspektų knygom ir jas tiesiog įkėlė į kompiuterį. Tad šiandien tereikėjo nusipirkus popieriaus nemokamai atsispausdinti fakultete. Dabar sėdim paskaitose patenkinti ir bandom gaudyt dėstytojo žodžius ir sekti informaciją lapuose. Tiesa, sėdint antroj paskaitoj iš eilės, smegenys vidury paskaitos išmeta "Error, error" ir beždžionėlė groja dviem lėkštėm.

Bandau atrasti vis daugiau paprastų receptų, kuriuos būtų galima panaudoti dabartinėmis sąlygomis "Be orkaitės ir šaldytuvo". Jeigu kas kokių gerų paslapčių turit, būtinai parašykit :)

Nuotaiką šiek tiek gadina priešas peršalimas, tad arbatą geriu litrais. Vakar bandžiau vaistinėje išaiškinti, kad noriu tablečių nuo gerklės skausmo, pavadinimą užrašiau, bet tokių čia nėra... Vaistinėje galima nusipirkti kosmetikos, šampūnų, pėdkelnių, bet ne "Faringodol".

Rytoj oficialus ERASMUS susipažinimo vakarėlis, ieškosim naujų draugų ir vis tikimės, kad į FF dar atvažiuos keli erasmusininkai... :)

O šiandien pas mus lyja...

1st.

 Šiandien buvom pirmojoje paskaitoje. Toksikologija. Ilgu chalatu pasipuošęs vyriškis prisistatė, o tada visus pradėjo kviesti vardais po vieną. Atėjo ir mūsų eilė, tiesa, mano pavardės iki galo neperskaitė, o vardo nelabai ir bandė. Tačiau tuo viskas nesibaigė, po klausimo " Jūs esat ERASMUS studentai?" mes gavom dar daugiau dėmesio, nes turėjom atsistoti ir prisistatyti... Kursas paplojo, mes pasakėm savo vardus (kuriuos spėju jie tą pačią minutę ir sugebėjo pamiršti), prisistatėm iš kur ir pagaliau galėjom ramiai sėdėt ir klausyt paskaitos.
Ir tiesą sakant nebuvo jau taip blogai, kaip aš tikėjausi iš pradžių. Toksikologijos istorija ir įvadas pakankamai aiškūs, žinoma, ką diktuoja dėstytojas, nelabai įmanoma susirašyti...Ir pajuokaut mėgsta - apie kruasanus ar femme, man kiek priminė K. V. vestas fizikinės chemijos paskaitas, kurias taip mėgom :) Naujasis dėstytojas patarė medžiagos prašyti kurso draugų, kurie smalsiai stovėjo mums už nugaros. Kaip toj dainoj "Reikia draugą turėti, būtinai reik turėti..." :))
Po paskaitos kartu su visu būriu traukėm į restoraną valgyt, pirmą kartą. Už 3 eurus 10 centų sakyčiau ne pavalgai, o persivalgai... Gauni užkandžių (salotų/ mėsytės ir pan), karštą patiekalą renkiesi mažiausiai iš šešių variantų, o pietus užbaigi desertu, šiandien laimingiausieji, spėję laiku, gardžiavosi "Brownie" pyragu :)

Limože oro temperatūra labai svyruoja. Sekmadienį po miestą vaikščiojom per 30 laipsnių karštį, o vakar buvo maždaug 15 ir lynojo... Pirmadienį vėl žada vasarą... Matyt ta proga į svečius šiandien užsuko dėdė kosulys...

Ryt paskaitos nuo 8h ryto. Kaip atsikelsiu, nelabai įsivaizduoju... :) Farmakologija ir toksikologija... :)

A très bientôt

2000 km nuo namų

Po trylikos valandų kelionės traukiniais, lėktuvu, metro ir taksi, penktadienį pagaliau pasiekėme savo naujuosius pusmečio namus.

Kelionė iki Paryžiaus buvo sklandi ir viskas pagal planą, greitai praėjom patikrinimus, nieks nesikabino prie rankinio bagažo dydžio ar svorio. Lėktuvu į Paryžių skrido ir „Virtuvės mitų griovėjas“ Alfas Ivanauskas. Pasiėmę sveikus lagaminus nuriedėjom iki autobuso, kuris mus vežė iki Paryžiaus. Iš tolo matėsi Eifelio bokštas :)).

                    Paryžiuje gal šimtą kartų prakeikiau metro, nes ten vien laiptai, laiptai, laiptai. Taigi savo lengvąjį 26 kg lagaminėlį tampiau rankoj – aukštyn žemyn. Be galo esu dėkinga prancūzui, kuris jį iš manęs paėmė ir nunešė iki pat mūsų antrojo metro! Laiku spėję į ankstesnį traukinį apsidžiaugėm, kad būsim Limože ne vidurnaktį :) Senas ir milžiniškas traukinys, aš trečiam vagone, Mindaugas septynioliktam... Antroj kelionės pusėj Mindaugas ryžosi pereiti per penkiolika vagonų ir ateiti su visais daiktais iki manęs :)) Tai buvo sunkesnė užduotis nei tampytis lagaminą metro.

Po trijų valandų kelionės pagaliau stotis „Limoges“. Vos išlipus iš traukinio pamatau... keliančius į viršų laiptus... Pliusas Limožui, minusas Paryžiui. Pakylam į viršų ir išeinam iš stoties... Stoties pastatas labai gražus, aukštas bokštas, didžiulis kupolas, šalia stoties nuostabaus grožio parkas. Kadangi mūsų autobusas po valandos, nusprendžiam važiuoti taksi, kurie... lyg iš salono į parodą išvežti automobiliai – blizgantys ir naujutėlaičiai... Kyla mintis, kad įsėdęs neišsimokėsi už kelionę. Įsėdam į aukštą juodą „Peugeot“, vairuotojas visą kelią pusiau prancūziškai, pusiau angliškai bando papasakoti apie miestą :). Pagaliau užrašas prieš nosį „Camille Guerin“, dabar teliko paskutinė misija – kad mus įleistų. Teritorijoj du pastatai – mano kambarys B pastato pirmame aukšte, Mindaugas apgyvendinamas A pastato aštuntame aukšte.

Jau žinojom, kad patekom į bendrabutį, kuriame visi patogumai bendri, tad didelio siurprizo nebuvo. Kambariukas maždaug vienuolikos kvadratų, yra lova, stalas, spinta ir kriauklė. Atėjęs prižiūrėtojas aprodo visus svarbiausius punktus, pasako, kad lauko žaliuzes laikyčiau uždarytas, nes pirmas aukštas ir kas nors gali atsistojęs spoksot... Bet kadangi aš rūsy gyvent nenoriu, tai dar šiom dienom susimeistrausiu užuolaidėles iš ko nors :)).

Visi susitikę lauke ar koridoriuje sveikinasi, nesvarbu, pažįsta tave, ar mato pirmą kartą gyvenime, ar jau prasilenkė keturis kartus. Susipažinau su šalimais gyvenančiu italu, kuris nemoka angliškai, tačiau beveik viską supranta, tai bendraujam prancūzų – anglų kalbom. Tiesa, skirtingai nei aš, jis neatidaro (pastebėjau, kad palieka praviras, kai kur nors išeina) žaliuzių ir itin retai užsidega šviesą kambary... O gal man paprasčiausiai per didelis šviesos poreikis?

Šeštadienis buvo vaikščiojimo, pirkimo, nešimo ir pramogų diena. Ryte susipažinom su lietuvaitėmis, vėliau keliavom iki didžiulio prekybos centro už Limožo ir pirkom, pirkom, pirkom. Prie kasų prancūzės labai juokėsi iš mūsų keptuvių, puodų, antklodžių, pagalvių ir kitų buities daiktų. Tam pačiam prekybos centre seilę varvinom prie kepyklėlės, kurioje pyragaičiai lyg meno šedevrai – išpuoselėti ir traukiantys akį. Ech, kiekvieną kartą praeidama pro tuos kepinių skyrius parduotuvėj tyliai sau paverkiu, kad pusę metų nematysiu orkaitės... Žinantys mano pomėgį pasisukti virtuvėje, puikiai tai supras.

Pradžiuginę savo skrandžius šiltu maistu (ačiū Rasai ir Ievai :)) vakare traukėm apžiūrėti gerojo bendrabučio, kuriame būtume visi gyvenę, jeigu viskas būtų buvę taip, kaip mes patys prašėm. 45 minutes keliavom iki „La Borie“ pėstute, apžiūrėjom dar vieną Limožo dalį. Modernioje bendrabučio virtuvėje jau rinkosi įvairių tautybių studentai: prancūzai, čekai, italai, argentinietis... O tada prasidėjo smagioji dalis – „suprask ką šneka šalia sėdintis“. Galiu džiaugtis, kad esmę kiekvieno pasakojimo supratau :)

Sekmadienis ypatinga diena Limože, nes nedirba jokios parduotuvės, autobusai važiuoja šiek tiek kitokiais maršrutais. Viešasis transportas man šiek tiek primena Kauno autobusus – įlipimas pro priekines duris, ir kėdės šiek tiek panašios. Skirtumas tas, kad norėdamas išlipti, prieš stotelę spaudi mygtuką. Kai autobusas sustoja, taip pat spaudi mygtuką, kad atsidarytų durys. Va kam reikalingi tie mygtukai Kauno autobusuose ir troleibusuose.. :) Jau beveik pripratom ir prie prancūziško pėsčiųjų eismo – eiti per gatvę kur nori ir kada nori, nesvarbu, raudona ar žalia. Ir niekas nepyksta, atvirkščiai – pristabdo ir praleidžia.

Pirmadienį pirmą kartą apsilankėm fakultete. Mus draugiškai pasitiko, kantriai viską išaiškino bei sutiko bendrauti angliškai, kad mums būtų paprasčiau ir aiškiau suvirškinti vis informaciją. Mokysimės per du kursus – trys dalykai ketvirtam kurse, vienas – trečiam. Jau aišku, kad mokslus čia baigsim krimsti vasario pabaigoj, tačiau asmeniškai derėsimės su dėstytojais ir galbūt pavyks Kalėdot namuose :) Kol kas paskaitų nebuvo, rytoj pirma paskaita. Kol neprasidėjo seminarai ir laboratoriniai, turėsim po vieną arba daugiausiai dvi paskaitas rytais. Vakar buvau įkišusi nosį į amfiteatrinę auditoriją, kuri didesnė už Oželio auditoriją, o projektoriaus ekranas per visą sieną. Tvarkaraštis sudarytas taip, kad visada nuo 12 iki 14 valandos bus pietūs. Pietūs prancūzams šventas reikalas. Šiuo metu gaudau internetą fakultete ir matau, kaip būriais į restoraną traukia visi studentai ir dėstytojai. Pačiai dar nepavyksta priprasti prie tokio ritmo, nes mano skrandis pietų maršą įpratęs groti tada, kai prancūzai jau skaniai papietavę.

Pirmadienio vakarą jaukiai praleidom ant kalvos, klausydami Ievos gitaros ir dainų bei žiūrėdami į Limožo šviesas. Vaizdas šiek tiek priminė Aleksoto panoramą, gaila, kad neturėjau savo fotoaparato... :)

Kol kas internetą gaudau visur, kur tik įmanoma (išskyrus savo kambarį), vakar skambinau į namus sėdėdama tarp giliukų ant pievos šalia bendrabučio, šiandien naudojuosi fakulteto ryšiu. Tikiuosi, kad šiom dienom pagaliau gausiu tą nuostabųjį lapelį po durim ir kabelį, ir nebebūsiu atskirta nuo pasaulio.. :))

                      Gražaus antradienio :) O aš keliauju ieškoti užuolaidų į centrą, nes nejauku net dieną sėdėt, kai kažkas pro langus slankioja po pievelę ir spokso...

                      Mėgstantiems rašyti tikrus laiškus, parašau savo adresą :) Atrašysiu visiems :)

                      39A rue Camille Guerin
                      Batiment B

                      Chambre 227

87000 Limoges

France

-In-