2000 km nuo namų

Po trylikos valandų kelionės traukiniais, lėktuvu, metro ir taksi, penktadienį pagaliau pasiekėme savo naujuosius pusmečio namus.

Kelionė iki Paryžiaus buvo sklandi ir viskas pagal planą, greitai praėjom patikrinimus, nieks nesikabino prie rankinio bagažo dydžio ar svorio. Lėktuvu į Paryžių skrido ir „Virtuvės mitų griovėjas“ Alfas Ivanauskas. Pasiėmę sveikus lagaminus nuriedėjom iki autobuso, kuris mus vežė iki Paryžiaus. Iš tolo matėsi Eifelio bokštas :)).

                    Paryžiuje gal šimtą kartų prakeikiau metro, nes ten vien laiptai, laiptai, laiptai. Taigi savo lengvąjį 26 kg lagaminėlį tampiau rankoj – aukštyn žemyn. Be galo esu dėkinga prancūzui, kuris jį iš manęs paėmė ir nunešė iki pat mūsų antrojo metro! Laiku spėję į ankstesnį traukinį apsidžiaugėm, kad būsim Limože ne vidurnaktį :) Senas ir milžiniškas traukinys, aš trečiam vagone, Mindaugas septynioliktam... Antroj kelionės pusėj Mindaugas ryžosi pereiti per penkiolika vagonų ir ateiti su visais daiktais iki manęs :)) Tai buvo sunkesnė užduotis nei tampytis lagaminą metro.

Po trijų valandų kelionės pagaliau stotis „Limoges“. Vos išlipus iš traukinio pamatau... keliančius į viršų laiptus... Pliusas Limožui, minusas Paryžiui. Pakylam į viršų ir išeinam iš stoties... Stoties pastatas labai gražus, aukštas bokštas, didžiulis kupolas, šalia stoties nuostabaus grožio parkas. Kadangi mūsų autobusas po valandos, nusprendžiam važiuoti taksi, kurie... lyg iš salono į parodą išvežti automobiliai – blizgantys ir naujutėlaičiai... Kyla mintis, kad įsėdęs neišsimokėsi už kelionę. Įsėdam į aukštą juodą „Peugeot“, vairuotojas visą kelią pusiau prancūziškai, pusiau angliškai bando papasakoti apie miestą :). Pagaliau užrašas prieš nosį „Camille Guerin“, dabar teliko paskutinė misija – kad mus įleistų. Teritorijoj du pastatai – mano kambarys B pastato pirmame aukšte, Mindaugas apgyvendinamas A pastato aštuntame aukšte.

Jau žinojom, kad patekom į bendrabutį, kuriame visi patogumai bendri, tad didelio siurprizo nebuvo. Kambariukas maždaug vienuolikos kvadratų, yra lova, stalas, spinta ir kriauklė. Atėjęs prižiūrėtojas aprodo visus svarbiausius punktus, pasako, kad lauko žaliuzes laikyčiau uždarytas, nes pirmas aukštas ir kas nors gali atsistojęs spoksot... Bet kadangi aš rūsy gyvent nenoriu, tai dar šiom dienom susimeistrausiu užuolaidėles iš ko nors :)).

Visi susitikę lauke ar koridoriuje sveikinasi, nesvarbu, pažįsta tave, ar mato pirmą kartą gyvenime, ar jau prasilenkė keturis kartus. Susipažinau su šalimais gyvenančiu italu, kuris nemoka angliškai, tačiau beveik viską supranta, tai bendraujam prancūzų – anglų kalbom. Tiesa, skirtingai nei aš, jis neatidaro (pastebėjau, kad palieka praviras, kai kur nors išeina) žaliuzių ir itin retai užsidega šviesą kambary... O gal man paprasčiausiai per didelis šviesos poreikis?

Šeštadienis buvo vaikščiojimo, pirkimo, nešimo ir pramogų diena. Ryte susipažinom su lietuvaitėmis, vėliau keliavom iki didžiulio prekybos centro už Limožo ir pirkom, pirkom, pirkom. Prie kasų prancūzės labai juokėsi iš mūsų keptuvių, puodų, antklodžių, pagalvių ir kitų buities daiktų. Tam pačiam prekybos centre seilę varvinom prie kepyklėlės, kurioje pyragaičiai lyg meno šedevrai – išpuoselėti ir traukiantys akį. Ech, kiekvieną kartą praeidama pro tuos kepinių skyrius parduotuvėj tyliai sau paverkiu, kad pusę metų nematysiu orkaitės... Žinantys mano pomėgį pasisukti virtuvėje, puikiai tai supras.

Pradžiuginę savo skrandžius šiltu maistu (ačiū Rasai ir Ievai :)) vakare traukėm apžiūrėti gerojo bendrabučio, kuriame būtume visi gyvenę, jeigu viskas būtų buvę taip, kaip mes patys prašėm. 45 minutes keliavom iki „La Borie“ pėstute, apžiūrėjom dar vieną Limožo dalį. Modernioje bendrabučio virtuvėje jau rinkosi įvairių tautybių studentai: prancūzai, čekai, italai, argentinietis... O tada prasidėjo smagioji dalis – „suprask ką šneka šalia sėdintis“. Galiu džiaugtis, kad esmę kiekvieno pasakojimo supratau :)

Sekmadienis ypatinga diena Limože, nes nedirba jokios parduotuvės, autobusai važiuoja šiek tiek kitokiais maršrutais. Viešasis transportas man šiek tiek primena Kauno autobusus – įlipimas pro priekines duris, ir kėdės šiek tiek panašios. Skirtumas tas, kad norėdamas išlipti, prieš stotelę spaudi mygtuką. Kai autobusas sustoja, taip pat spaudi mygtuką, kad atsidarytų durys. Va kam reikalingi tie mygtukai Kauno autobusuose ir troleibusuose.. :) Jau beveik pripratom ir prie prancūziško pėsčiųjų eismo – eiti per gatvę kur nori ir kada nori, nesvarbu, raudona ar žalia. Ir niekas nepyksta, atvirkščiai – pristabdo ir praleidžia.

Pirmadienį pirmą kartą apsilankėm fakultete. Mus draugiškai pasitiko, kantriai viską išaiškino bei sutiko bendrauti angliškai, kad mums būtų paprasčiau ir aiškiau suvirškinti vis informaciją. Mokysimės per du kursus – trys dalykai ketvirtam kurse, vienas – trečiam. Jau aišku, kad mokslus čia baigsim krimsti vasario pabaigoj, tačiau asmeniškai derėsimės su dėstytojais ir galbūt pavyks Kalėdot namuose :) Kol kas paskaitų nebuvo, rytoj pirma paskaita. Kol neprasidėjo seminarai ir laboratoriniai, turėsim po vieną arba daugiausiai dvi paskaitas rytais. Vakar buvau įkišusi nosį į amfiteatrinę auditoriją, kuri didesnė už Oželio auditoriją, o projektoriaus ekranas per visą sieną. Tvarkaraštis sudarytas taip, kad visada nuo 12 iki 14 valandos bus pietūs. Pietūs prancūzams šventas reikalas. Šiuo metu gaudau internetą fakultete ir matau, kaip būriais į restoraną traukia visi studentai ir dėstytojai. Pačiai dar nepavyksta priprasti prie tokio ritmo, nes mano skrandis pietų maršą įpratęs groti tada, kai prancūzai jau skaniai papietavę.

Pirmadienio vakarą jaukiai praleidom ant kalvos, klausydami Ievos gitaros ir dainų bei žiūrėdami į Limožo šviesas. Vaizdas šiek tiek priminė Aleksoto panoramą, gaila, kad neturėjau savo fotoaparato... :)

Kol kas internetą gaudau visur, kur tik įmanoma (išskyrus savo kambarį), vakar skambinau į namus sėdėdama tarp giliukų ant pievos šalia bendrabučio, šiandien naudojuosi fakulteto ryšiu. Tikiuosi, kad šiom dienom pagaliau gausiu tą nuostabųjį lapelį po durim ir kabelį, ir nebebūsiu atskirta nuo pasaulio.. :))

                      Gražaus antradienio :) O aš keliauju ieškoti užuolaidų į centrą, nes nejauku net dieną sėdėt, kai kažkas pro langus slankioja po pievelę ir spokso...

                      Mėgstantiems rašyti tikrus laiškus, parašau savo adresą :) Atrašysiu visiems :)

                      39A rue Camille Guerin
                      Batiment B

                      Chambre 227

87000 Limoges

France

-In-