Mėnuo!

Taip, net nepajutau, kaip pralėkė mėnesis Limože. Galiu sakyti, jog vasaros atostogos beveik virto rudens atostogomis, nes visą mėnesį:
• kasdien miegu mažiausiai po 7 valandas per parą (pripažinkim, man tai nėra itin būdinga);
• valgau visada tuo pačiu metu, niekur neskubėdama ir negalvodama, kaip nepavėluoti į universitetą (nes čia pietūs trunka dvi valandas ir po pietų visi visur vėluoja mažiausiai 15 minučių);
• nesinervinu ir negalvoju, kaip per savaitę reikės pasiruošti 3 kolokviumam (nes čia kolokviumų farmacininkai nerašo);

Tiesa, turiu daugiau negu  300 puslapių francūziškų konspektų, 4 skirtingų ir tikrai sudėtingų disciplinų.

Ketvirtadienį pirmą kartą ėjom į laboratorinį. Tikėjomės, jog tai bus nuobodokas 3 valandų seminaras apie vaistukus, kad sėdėsim gale ir skaičiuosim, kada baigsis. Tačiau vos išvydę trečiakursius su chalatais, nuomonę pakeitėm. Patekom į laboratoriją, mūsų pirmoji užduotis - susintetinti lidokainą. Mums iš karto paduodami chalatai, laborantė į rankas įbruka apsauginius akinius, o prie vienkartinių pirštinių ir kaukių rikiuojasi eilutė. Vat taip dirba prancūzai. Pirmiausia apsirūpinama visa amunicija, tik tada galima pradėti darbą. Kiek neįprasta per laboratorinį taip "apsiginkluoti". Iš pradžių žiūrėjom, kaip dirba šalia esantis duetas, nes kai kurie prietaisai ir įtaisai buvo naujiena. O traukos spinta.. Ji veikia! Biuchneris išfiltruoja tirpalą per kelias sekundes, jos pridedi šlangutę ir vuolia - ant filtro sintetinama medžiaga. Tvarkaraštyje buvo parašyta, kad darbai trunka 3 valandas, tad labai stebėjomės, jog užtrukom 4 valandas ir nė vienas žmogus nė neburbtelėjo. Tiesa, darbo iki galo nepadarėm, lidokainą palikom išdžiūti ir rytoj skaičiuosim išeigą.

Vakar buvom Antrojo pasaulinio karo nuniokotam miestelyje - Oradour sur Glane. Miestelis 23 kilometrai nuo Limožo. Šalia istorinio paminklo įkurtas muziejus, vienoje salėje rodomas filmas apie tai, kas vyko mieste. Po pažintinės ekskursijos pakylame laiptais ir patenkame į griuvėsių miestą. Viskas palikta taip, kaip 1944 metais. Atrodo, net dangus mums sukūrė specialią atmosferą, virš miestelio telkėsi juodi debesys, kilo vėjas. Slegianti atmosfera. 

 Šalia šio sugriauto miesto įkurtas naujas miestelis, tiesiog pereini per gatvę ir patenki į gyvenamąjį rajoną. Miestelis nedidelis - viena bažnyčia, vienas prekybos centras, o pagrindinėje gatvėje gali prasilenkti du automobiliai. Iš tiesų kiek nykokas, pakeliui susitikom vos kelis žmones. Tikriausiai per valandą apėjom beveik visą gyvenvietę ir laiku spėjom į autobusą, kurį vairavo išsipuošusi ir linksmai nusiteikusi moteris.

Šiandien oras išties buvo lietuviškas. Vėsoka, stiprus vėjas ir lijo beveik visą dieną. Ryte dar spėjau užsukti į prancūzišką blusų turgų, deja, man nereikėjo baldų ar šviestuvų, tad nieko nenusipirkusi paržingsniavau namo, pakeliui, žinoma, užsukau į Boulangerie ir nusipirkau bagetę.