Prašymas.

Smegenys, padirbėkit kruopščiai ir įtemptai iki pirmadienio pietų... O paskui galėsit planuoti atostogas Lietuvoje, pildyti Kalėdinių dovanų sąrašą ir ilsėtis.
Ačiū.

Pastebėjimai

Studijų maratonas įsisuko kaip reikiant. Šiuo metu laboratoriniai darbai kone kasdien, paskutinės prancūziškos paskaitos savaitės gale ir egzaminas jau pirmadienį. O aš kaip tyčia nesugebu susikaupti. Vieną dieną apima nedidelė panika ir save nuteikinėju, kad galėsiu atsiskaityti projektą Lietuvoje, kitą dieną atsikeliu optimistiškai nusiteikusi ir mąstau, jog viską pavyks susisteminti galvoj ir kaip nors atsiskaityti. Ir galiausiai prisimenu, kad po egzamino galėsiu pakuoti lagaminą, krauti Kalėdines dovanas ir keliausiu kalėdoti namo.. :) Aišku, prie eglutės manęs lauks nauji konspektėliai, bet tiek jau to, kada gi jų nebuvo.. :)


Visus laboratorinius darbus atlieku komandoje su prancūzėmis. Simboliška - abiejų vardai Camille :) O juk aš gyvenu Camille Guerin bendrabuty :) Kartais tiesiog sėdžiu ir stebiu perfekcionistes koleges, nes tiesiog nebūna kur įsiterpti ir ką nors padaryti... Jeigu tirpaliuko vos vos per daug kolbutėje, jos viską išpils ir padarys naują. Ir jeigu reikia parašyti vaistinės medžiagos nepageidaujamus efektus, jos būtinai nurašys viską nuo to knygos, kurioje medžiagos daugiau, negu reikia. Žodžiu, dirbam, dirbam, visi išeina namo, o mes dar sėdim vienos laboratorijoj, nes joms nepatiko gautas rezultatas ir reikia pakartoti bandymuką.. Šiandien jau ir dėstytoja klausė, ar jos nesiruošia eiti namo.. :)

Taip pat stebina kai kurie prancūziški sumanymai laboratorijoj.. Pavyzdžiui, drėgni mėgintuvėliai ar kolbutės greitai pradžiovinami plaukų džiovintuvu, o kad nereiktų per daug maišyt titruojamo tirpaliuko, į jį įmetamas magnetukas, kuris padėjus kolbą ant specialaus prietaisėlio, tirpalą kaip reikiant išsuka. O apie įvairius toksikologijos tyrimo metodus net nereikia kalbėti. Kartais jaučiuosi, kaip pirmą kartą įėjusi į laboratoriją ir vis klausinėju, kaip naudotis pompa, kaip veikia tas aparatas, kas čia per prietaisas ir t.t. Džiugu, kad atsiranda kolegų, kurie kantriai aiškina :)

Man sukelia šypseną kai kurių prancūzų noras pasimokyti anglų kalbos. Vieną laboratorinį darbą keli prancūzai bandė šnekėti su manimi angliškai, tačiau po poros minučių nusprendėm, kad aš juos geriau suprantu prancūziškai, nei angliškai :) Tiesa, prižadėjau, kad jeigu turės problemų su anglų kalbos namų darbais, galės kreiptis... :)

Nusprendžiau, kad pirmo aukšto kambarys labai labai blogas dalykas žiemą. Kol buvo šilta lauke, buvo gerai.. O dabar - radiatorius vos vos skleidžia šilumą, kol šiluma atkeliauja iš viršutinio aukšto, o grindys tokios šaltos, jog rytais atrodo, kad stoviu lauke ant asfalto. Kažkaip nelabai smagu dėl to...

Šokoladas ir kava išgelbės pasaulį. Bent jau studentišką tikrai.
Metas mokytis. 

Du.

Net nepajutau, kaip pralėkė dar vienas mėnuo. O jis buvo turiningas! Pirmiausia supratau, ką reiškia draugų ir pažįstamų vartojamas pasakymas "Atostogos Lietuvoje". Taip, keliavau namo! Savarankiškai, palikusi Limožo kambariuką penktą ryto, beveik šešiolika valandų keliavau iki savo gimtosios tvirtovės. Žinoma, su šiokiais tokiais nuotykiais - pakeliui dingo metro elektra, oro uoste kažkas kažką išpylė ir pradėjo atidėti skrydžius, o išlipus iš lėktuvo galvojau, kad suledysiu (visgi palikau 24 laipsnių šilumą ir atkeliavau į 5)... AČIŪ visiems, kurie atrado laiko susitikti per tas dvi savaites :)
Prisirinkusi daug gerų emocijų lapkričio antrą savaitę parvykau atgal, kelionės metu įsitikinau, kad esu laimingas žmogus (o kaip kitaip pavadinti tai, kai įšoki į traukinį Paryžiuje su bilietu dantyse ir durys už nugaros užsidaro, o traukinys pajuda dar nespėjus susirasti savo vietos?). Vos įžengusi į Limožo traukinių stoties salę, pagalvojau, ką gi veikia lietuviai draugai. Tuo pat metu išgirdau savo vardą, skambantį per pusę salės - jie buvo stotyje!!! :)))
Atostogos kažkada turi baigtis, taigi dėstytojai jau džiugina egzaminų datomis - pirmasis prie Kalėdas... Laukia darbelis.Kiti trys egzaminai laukia sausį. Tiesa, maloniai nustebina kai kurių dėstytojų reakcija, kai paprašau nukelti egzaminą į sausio antrą pusę, nes noriu grįžti namo Kalėdoms. Vienas dėstytojas tai išgirdęs mane apkabino ir pasakė "Žinoma." :))

Šiuo metu Limože DEVYNIOLIKA laipsnių šilumos. Išėjus į lauką kažkaip keista nusiimti megztinį ir neštis rankoj, nes visgi LAPKRITIS. Tiesa, vakarais ir naktimis vėsiau, o jeigu vėjas į mano lango pusę, šniokščia kaip reikalas. Jau užkaišiojau skyles po langu popierium ir lipnia juosta (kaip senais gerais laikais).

Pertraukėlė tarp paskaitų baigėsi, metas toksikologijai.

Mėnuo!

Taip, net nepajutau, kaip pralėkė mėnesis Limože. Galiu sakyti, jog vasaros atostogos beveik virto rudens atostogomis, nes visą mėnesį:
• kasdien miegu mažiausiai po 7 valandas per parą (pripažinkim, man tai nėra itin būdinga);
• valgau visada tuo pačiu metu, niekur neskubėdama ir negalvodama, kaip nepavėluoti į universitetą (nes čia pietūs trunka dvi valandas ir po pietų visi visur vėluoja mažiausiai 15 minučių);
• nesinervinu ir negalvoju, kaip per savaitę reikės pasiruošti 3 kolokviumam (nes čia kolokviumų farmacininkai nerašo);

Tiesa, turiu daugiau negu  300 puslapių francūziškų konspektų, 4 skirtingų ir tikrai sudėtingų disciplinų.

Ketvirtadienį pirmą kartą ėjom į laboratorinį. Tikėjomės, jog tai bus nuobodokas 3 valandų seminaras apie vaistukus, kad sėdėsim gale ir skaičiuosim, kada baigsis. Tačiau vos išvydę trečiakursius su chalatais, nuomonę pakeitėm. Patekom į laboratoriją, mūsų pirmoji užduotis - susintetinti lidokainą. Mums iš karto paduodami chalatai, laborantė į rankas įbruka apsauginius akinius, o prie vienkartinių pirštinių ir kaukių rikiuojasi eilutė. Vat taip dirba prancūzai. Pirmiausia apsirūpinama visa amunicija, tik tada galima pradėti darbą. Kiek neįprasta per laboratorinį taip "apsiginkluoti". Iš pradžių žiūrėjom, kaip dirba šalia esantis duetas, nes kai kurie prietaisai ir įtaisai buvo naujiena. O traukos spinta.. Ji veikia! Biuchneris išfiltruoja tirpalą per kelias sekundes, jos pridedi šlangutę ir vuolia - ant filtro sintetinama medžiaga. Tvarkaraštyje buvo parašyta, kad darbai trunka 3 valandas, tad labai stebėjomės, jog užtrukom 4 valandas ir nė vienas žmogus nė neburbtelėjo. Tiesa, darbo iki galo nepadarėm, lidokainą palikom išdžiūti ir rytoj skaičiuosim išeigą.

Vakar buvom Antrojo pasaulinio karo nuniokotam miestelyje - Oradour sur Glane. Miestelis 23 kilometrai nuo Limožo. Šalia istorinio paminklo įkurtas muziejus, vienoje salėje rodomas filmas apie tai, kas vyko mieste. Po pažintinės ekskursijos pakylame laiptais ir patenkame į griuvėsių miestą. Viskas palikta taip, kaip 1944 metais. Atrodo, net dangus mums sukūrė specialią atmosferą, virš miestelio telkėsi juodi debesys, kilo vėjas. Slegianti atmosfera. 

 Šalia šio sugriauto miesto įkurtas naujas miestelis, tiesiog pereini per gatvę ir patenki į gyvenamąjį rajoną. Miestelis nedidelis - viena bažnyčia, vienas prekybos centras, o pagrindinėje gatvėje gali prasilenkti du automobiliai. Iš tiesų kiek nykokas, pakeliui susitikom vos kelis žmones. Tikriausiai per valandą apėjom beveik visą gyvenvietę ir laiku spėjom į autobusą, kurį vairavo išsipuošusi ir linksmai nusiteikusi moteris.

Šiandien oras išties buvo lietuviškas. Vėsoka, stiprus vėjas ir lijo beveik visą dieną. Ryte dar spėjau užsukti į prancūzišką blusų turgų, deja, man nereikėjo baldų ar šviestuvų, tad nieko nenusipirkusi paržingsniavau namo, pakeliui, žinoma, užsukau į Boulangerie ir nusipirkau bagetę.

Vasara spalio mėnesį

Tai sakot ruduo atėjo į Jūsų kiemą? O aš vis dar džiaugiuosi lietuviška vasara Limože - oras toks, koks pas mus buvo beveik visą šią vasarą. Maždaug 20 (ar kiek daugiau) laipsnių šilumos, šiek tiek lietučio, šiek tiek saulės. O vakarais ir naktimis keliaudamas namo gali skaičiuoti žvaigždes. Kelis kartus jau gailėjausi, kad apsirūpinau tik rudenine "amunicija"...

Šiandien paskaičius grupės susirašinėjimą skype, mano bičiulė sąžinė atsibudo ir turėjau bent jau kiek nors pasimokyt, o ne tik pasiskaitinėti, ką per vieną ar kitą paskaitą užsirašiau. Tad pabuvau solidari ir nagrinėjausi vaistų chemiją :)

Ramybės vis dar neduoda kosulys. Nusprendėm, kad čia Limožo išskirtinis bruožas - beveik visi sloguoja/ čiaudėja/ kosėja. Per paskaitą jautiesi kaip tuberkuliozės klinikoj...

Sunku patikėti, kad aš čia jau ketvirta savaitė. Laikas pralekė nežmonišku greičiu, vis bandau surikiuoti, ką veikiau, mačiau ir sužinojau kiekvieną dieną, bet pamažu tai darosi sunku padaryti. Praėjusią savaitę pasinaudojom 50 proc. akcija ir ėjom į kiną. Pagrindinis personažas - Prancūzijos prezidento virėja. Tad galit įsivaizduoti, kiek ten visokio gėrio buvo... Vienas už kitą gražesni pyragai, tortai, karštieji patiekalai.. Ech..

Mano aukšte gyvena aklas juodaodis, tad kiekvieną kartą, kai aš praeinu pro virtuvę, o jis tamsoj ką nors gamina, būna šiek tiek baugoka... O už sienos jau visą savaitę vyksta remontas ir aš dažniausiai atsibundu ne su žadintuvu, o būnu prikelta kalimo į sieną (prie kurios miegu...). Pas šalimais gyvenantį italą kas vakarą ateina kažkoks vyriškis, beldžiasi ir vis kartoja kažką panašaus į "Čiuči, čiuči". O dar linksmiau pasidaro, kai azijietės žaidžia gaudynes koridoriuj arba dainuoja už sienos savo kalba.. :))

O aš toliau eksperimentuoju lietuviškų patiekalų receptais, naudodama prancūziškus produktus. Savaitgalį skrandžius pradžiuginom burokėlių sriuba, tikiuosi pavyks pagaminti bulvinius blynus... :)

Nežinau kodėl, tačiau kiekvieną kartą kreipinys Mademoiselle nejučia priverčia šiek tiek pasitempti.

Smagu būti fuksiuku

Juokauju, kad pagaliau (sulaukus ketvirto kurso) galiu pabūti fuksiuku. Nežinau, kur auditorijos, po miestą vaikštau su žemėlapiu, pažįstamų klausinėju, kur geriausios kavinukės bei kur praktiškiausia apsipirkti. Ir man tai patinka! Tokį įspūdį dar labiau sustiprino penktadienį vykusi "Journee d'accueil international", kuri man šiek tiek priminė SFD organizuojamą "Fuksų pažintinę dieną su farmacija". Penktadienio rytą į vieną vietą susirinko daug įvairių tautybių studentų, kurie studijuoja Limožo universitete. Vieni čia vos kelias dienas, kiti - gerą mėnesį.
Pusryčiams - kruasanų kalnai bei kava, sultys. Visi draugiškai šnekučiuojasi, susipažįsta. Japonas užsirašinėja kiekvieno vardus ir iš karto ieško Facebook'e. Kad galėtų tinkamai ištarti, vardą iš karto užsirašo japoniškai ir kelis kartus pakartoja. Prie mūsų su ispane Paula prieina dar trys ispanai, aišku, jie pradeda kalbėti ispaniškai, Paula man vis išverčia, apie ką kalba, tad po valandos pokalbio aš jau be vertimo pradedu susigaudyti, kokia tema jie kalba :))
Po pusryčių visi sukviečiami į salę - sporto, muzikos, kalbos kursų pristatymai, dainos ir šokiai. Vidurdienį visi tvarkingai žygiuojam pietauti (juk pietūs - reikalas šventas). Organizatoriai pasirūpino, kad turėtume jėgų smagiausioje renginio dalyje, kad desertui mūsų laukė Brownie kalnai.
Pradžiuginę savo skrandžius visi patraukėme Respublikos aikštės link, kur turėjo prasidėti "Lobių paieška po Limožą". Kadangi mūsų "būrelį" sudarė daugiau nei 100 žmonių, organizatoriai kiekvienoje gatvėje stabdė eismą, tiesiog atsistodami prieš automobilių eilę. Ir visi tvarkingai stovėjo ir laukė, kol tarptautinių studentų kolona pražygiuos :)
Pagal turimus numeriukus susirandam komandą. Mus pasitinka du kapitonai, kurie rodys kelią po Limožą. Po apšilimo mankštos prasideda lenktynės. Turime aplankyti 10 skirtingų objektų įvairiose Limožo vietose ir rasti tam tikrus atsakymus tuose objektuose. Kadangi gavom pirmakursius kapitonus, kurie tikriausiai labai norėjo laimėti, tai po Limožą tiesiog bėgiojom. Iš vieno galo, į kitą. Mūsų punktų sąraše - geležinkelio stotis, paštas, bankas, porceliano muziejus, katedra, botanikos sodas, meno muziejus ir t.t. Atbėgom antrieji.. :) Tačiau vėliau paaiškėjo, kad kažkas išaiškino laimėtojų sukčiavimą ir jie neteko pirmosios vietos. Pirmosios vietos lobių skrynioje radom pirkinių krepšius, puodelius, rašiklius, kvietimus į muziejų, lazerių žaidimą bei sporto klubą. Mažesniais ar didesniais prizais buvo apdovanotos visos komandos. :)

O ryt nauja savaitė, naujas mėnuo bei nauji nuotykiai :)

Lijo, lijo lietus...

Jau nežinia kelintą dieną lyja. Ar trumpiau, ar visą dieną, tačiau oras nė kiek nepanašus į tą, kurio tikėjomės. Limože lyjant sušlampa batai, lauke niūru, o namie vėsoka bei dingsta internetas... Aukščiau gyvenantys vakar pusdienį neturėjo interneto dėl lietaus...
Paskaitose jau pagaunam ritmą. Dabar vaikštom į 3 ir 4 kursų paskaitas. Ir net nepabendravus su žmonėm, tiesiog juos stebint, jaučiasi, kuris kursas jaunesnis... Pirmadienį buvo ilga diena, paskaitos iš ryto bei popiet, tad vakare sunkiai sekėsi kopti į kalną namų link. Dėstytojai taip pat labai įvairūs - vieni aiškiai kalba, rodo medžiagą skaidrėse, palaukia, kol visi pasižymi, o kiti... Vienas dėstytojas priminė Enerdžaizerį, tik kalbėjo dar greičiau ir prancūziškai.. :) O kitas tiesiog atėjo, nusiėmė striukę, pakalbėjo dvi valandas kažką tyliai be skaidrių ir lapų ir pasiėmęs striukę išėjo... Tos dvi valandos buvo not funny.
Įdomi konspektų sistema. Dėstytojai paskaitų nesiunčia, tačiau palieka paskaitų santraupas (su svarbiausiais punktais, paveikslėliais ir diagramomis) specialiame biure "La Corp" ir kiekvienas gali ateiti ir nusipirkti jam reikiamą medžiagą. Aišku, prieš tai reikia turėti specialias korteles ir t.t., dėl to mums buvo iškilę šiokių tokių sunkumų.
Studentų kortelės taip pat daromos vietoje, fakultete. Atsisėdi prieš web kamerą, nufotografuoja ir vuolia - po poros minučių pagaminta kortelė Tavo rankose.

Prancūzai visur mėgsta vėluoti, paskaita visada prasideda 10-15 min vėliau, negu numatyta. Tačiau vienintelis dalykas, kuris tikriausiai niekada nevėluoja - pietūs. Ši dienos dalis tikriausiai mūsų mėgstamiausia ir laukiamiausia bei nusipelno geriausių žodžių... Už 3 eurus pavalgai keturių patiekalų pietus (o kartais desertą parsineši namo rankinuke, nes jau nebesugebėjai jo įveikti). 

Į FF ketvirtą kursą atvažiavo dar viena erasmusininkė :)) Ispanė. Šiandien mums jos nepavyko pagauti, bet nieko, ryt būsim greitesni ir susipažinsim su "nauja geriausia drauge" :)).

O kai kurie dalykai nesikeičia tiek Lietuvoje, tiek Limože... Trečiadienis - protmūšio diena, kur bebūtum :)))

Savaitė

Pirma savaitė įveikta. Bet atrodo, kad praėjo geras mėnesiukas :)
Kurse vakar atradom draugų, kurie atėjo su paskaitų konspektų knygom ir jas tiesiog įkėlė į kompiuterį. Tad šiandien tereikėjo nusipirkus popieriaus nemokamai atsispausdinti fakultete. Dabar sėdim paskaitose patenkinti ir bandom gaudyt dėstytojo žodžius ir sekti informaciją lapuose. Tiesa, sėdint antroj paskaitoj iš eilės, smegenys vidury paskaitos išmeta "Error, error" ir beždžionėlė groja dviem lėkštėm.

Bandau atrasti vis daugiau paprastų receptų, kuriuos būtų galima panaudoti dabartinėmis sąlygomis "Be orkaitės ir šaldytuvo". Jeigu kas kokių gerų paslapčių turit, būtinai parašykit :)

Nuotaiką šiek tiek gadina priešas peršalimas, tad arbatą geriu litrais. Vakar bandžiau vaistinėje išaiškinti, kad noriu tablečių nuo gerklės skausmo, pavadinimą užrašiau, bet tokių čia nėra... Vaistinėje galima nusipirkti kosmetikos, šampūnų, pėdkelnių, bet ne "Faringodol".

Rytoj oficialus ERASMUS susipažinimo vakarėlis, ieškosim naujų draugų ir vis tikimės, kad į FF dar atvažiuos keli erasmusininkai... :)

O šiandien pas mus lyja...

1st.

 Šiandien buvom pirmojoje paskaitoje. Toksikologija. Ilgu chalatu pasipuošęs vyriškis prisistatė, o tada visus pradėjo kviesti vardais po vieną. Atėjo ir mūsų eilė, tiesa, mano pavardės iki galo neperskaitė, o vardo nelabai ir bandė. Tačiau tuo viskas nesibaigė, po klausimo " Jūs esat ERASMUS studentai?" mes gavom dar daugiau dėmesio, nes turėjom atsistoti ir prisistatyti... Kursas paplojo, mes pasakėm savo vardus (kuriuos spėju jie tą pačią minutę ir sugebėjo pamiršti), prisistatėm iš kur ir pagaliau galėjom ramiai sėdėt ir klausyt paskaitos.
Ir tiesą sakant nebuvo jau taip blogai, kaip aš tikėjausi iš pradžių. Toksikologijos istorija ir įvadas pakankamai aiškūs, žinoma, ką diktuoja dėstytojas, nelabai įmanoma susirašyti...Ir pajuokaut mėgsta - apie kruasanus ar femme, man kiek priminė K. V. vestas fizikinės chemijos paskaitas, kurias taip mėgom :) Naujasis dėstytojas patarė medžiagos prašyti kurso draugų, kurie smalsiai stovėjo mums už nugaros. Kaip toj dainoj "Reikia draugą turėti, būtinai reik turėti..." :))
Po paskaitos kartu su visu būriu traukėm į restoraną valgyt, pirmą kartą. Už 3 eurus 10 centų sakyčiau ne pavalgai, o persivalgai... Gauni užkandžių (salotų/ mėsytės ir pan), karštą patiekalą renkiesi mažiausiai iš šešių variantų, o pietus užbaigi desertu, šiandien laimingiausieji, spėję laiku, gardžiavosi "Brownie" pyragu :)

Limože oro temperatūra labai svyruoja. Sekmadienį po miestą vaikščiojom per 30 laipsnių karštį, o vakar buvo maždaug 15 ir lynojo... Pirmadienį vėl žada vasarą... Matyt ta proga į svečius šiandien užsuko dėdė kosulys...

Ryt paskaitos nuo 8h ryto. Kaip atsikelsiu, nelabai įsivaizduoju... :) Farmakologija ir toksikologija... :)

A très bientôt

2000 km nuo namų

Po trylikos valandų kelionės traukiniais, lėktuvu, metro ir taksi, penktadienį pagaliau pasiekėme savo naujuosius pusmečio namus.

Kelionė iki Paryžiaus buvo sklandi ir viskas pagal planą, greitai praėjom patikrinimus, nieks nesikabino prie rankinio bagažo dydžio ar svorio. Lėktuvu į Paryžių skrido ir „Virtuvės mitų griovėjas“ Alfas Ivanauskas. Pasiėmę sveikus lagaminus nuriedėjom iki autobuso, kuris mus vežė iki Paryžiaus. Iš tolo matėsi Eifelio bokštas :)).

                    Paryžiuje gal šimtą kartų prakeikiau metro, nes ten vien laiptai, laiptai, laiptai. Taigi savo lengvąjį 26 kg lagaminėlį tampiau rankoj – aukštyn žemyn. Be galo esu dėkinga prancūzui, kuris jį iš manęs paėmė ir nunešė iki pat mūsų antrojo metro! Laiku spėję į ankstesnį traukinį apsidžiaugėm, kad būsim Limože ne vidurnaktį :) Senas ir milžiniškas traukinys, aš trečiam vagone, Mindaugas septynioliktam... Antroj kelionės pusėj Mindaugas ryžosi pereiti per penkiolika vagonų ir ateiti su visais daiktais iki manęs :)) Tai buvo sunkesnė užduotis nei tampytis lagaminą metro.

Po trijų valandų kelionės pagaliau stotis „Limoges“. Vos išlipus iš traukinio pamatau... keliančius į viršų laiptus... Pliusas Limožui, minusas Paryžiui. Pakylam į viršų ir išeinam iš stoties... Stoties pastatas labai gražus, aukštas bokštas, didžiulis kupolas, šalia stoties nuostabaus grožio parkas. Kadangi mūsų autobusas po valandos, nusprendžiam važiuoti taksi, kurie... lyg iš salono į parodą išvežti automobiliai – blizgantys ir naujutėlaičiai... Kyla mintis, kad įsėdęs neišsimokėsi už kelionę. Įsėdam į aukštą juodą „Peugeot“, vairuotojas visą kelią pusiau prancūziškai, pusiau angliškai bando papasakoti apie miestą :). Pagaliau užrašas prieš nosį „Camille Guerin“, dabar teliko paskutinė misija – kad mus įleistų. Teritorijoj du pastatai – mano kambarys B pastato pirmame aukšte, Mindaugas apgyvendinamas A pastato aštuntame aukšte.

Jau žinojom, kad patekom į bendrabutį, kuriame visi patogumai bendri, tad didelio siurprizo nebuvo. Kambariukas maždaug vienuolikos kvadratų, yra lova, stalas, spinta ir kriauklė. Atėjęs prižiūrėtojas aprodo visus svarbiausius punktus, pasako, kad lauko žaliuzes laikyčiau uždarytas, nes pirmas aukštas ir kas nors gali atsistojęs spoksot... Bet kadangi aš rūsy gyvent nenoriu, tai dar šiom dienom susimeistrausiu užuolaidėles iš ko nors :)).

Visi susitikę lauke ar koridoriuje sveikinasi, nesvarbu, pažįsta tave, ar mato pirmą kartą gyvenime, ar jau prasilenkė keturis kartus. Susipažinau su šalimais gyvenančiu italu, kuris nemoka angliškai, tačiau beveik viską supranta, tai bendraujam prancūzų – anglų kalbom. Tiesa, skirtingai nei aš, jis neatidaro (pastebėjau, kad palieka praviras, kai kur nors išeina) žaliuzių ir itin retai užsidega šviesą kambary... O gal man paprasčiausiai per didelis šviesos poreikis?

Šeštadienis buvo vaikščiojimo, pirkimo, nešimo ir pramogų diena. Ryte susipažinom su lietuvaitėmis, vėliau keliavom iki didžiulio prekybos centro už Limožo ir pirkom, pirkom, pirkom. Prie kasų prancūzės labai juokėsi iš mūsų keptuvių, puodų, antklodžių, pagalvių ir kitų buities daiktų. Tam pačiam prekybos centre seilę varvinom prie kepyklėlės, kurioje pyragaičiai lyg meno šedevrai – išpuoselėti ir traukiantys akį. Ech, kiekvieną kartą praeidama pro tuos kepinių skyrius parduotuvėj tyliai sau paverkiu, kad pusę metų nematysiu orkaitės... Žinantys mano pomėgį pasisukti virtuvėje, puikiai tai supras.

Pradžiuginę savo skrandžius šiltu maistu (ačiū Rasai ir Ievai :)) vakare traukėm apžiūrėti gerojo bendrabučio, kuriame būtume visi gyvenę, jeigu viskas būtų buvę taip, kaip mes patys prašėm. 45 minutes keliavom iki „La Borie“ pėstute, apžiūrėjom dar vieną Limožo dalį. Modernioje bendrabučio virtuvėje jau rinkosi įvairių tautybių studentai: prancūzai, čekai, italai, argentinietis... O tada prasidėjo smagioji dalis – „suprask ką šneka šalia sėdintis“. Galiu džiaugtis, kad esmę kiekvieno pasakojimo supratau :)

Sekmadienis ypatinga diena Limože, nes nedirba jokios parduotuvės, autobusai važiuoja šiek tiek kitokiais maršrutais. Viešasis transportas man šiek tiek primena Kauno autobusus – įlipimas pro priekines duris, ir kėdės šiek tiek panašios. Skirtumas tas, kad norėdamas išlipti, prieš stotelę spaudi mygtuką. Kai autobusas sustoja, taip pat spaudi mygtuką, kad atsidarytų durys. Va kam reikalingi tie mygtukai Kauno autobusuose ir troleibusuose.. :) Jau beveik pripratom ir prie prancūziško pėsčiųjų eismo – eiti per gatvę kur nori ir kada nori, nesvarbu, raudona ar žalia. Ir niekas nepyksta, atvirkščiai – pristabdo ir praleidžia.

Pirmadienį pirmą kartą apsilankėm fakultete. Mus draugiškai pasitiko, kantriai viską išaiškino bei sutiko bendrauti angliškai, kad mums būtų paprasčiau ir aiškiau suvirškinti vis informaciją. Mokysimės per du kursus – trys dalykai ketvirtam kurse, vienas – trečiam. Jau aišku, kad mokslus čia baigsim krimsti vasario pabaigoj, tačiau asmeniškai derėsimės su dėstytojais ir galbūt pavyks Kalėdot namuose :) Kol kas paskaitų nebuvo, rytoj pirma paskaita. Kol neprasidėjo seminarai ir laboratoriniai, turėsim po vieną arba daugiausiai dvi paskaitas rytais. Vakar buvau įkišusi nosį į amfiteatrinę auditoriją, kuri didesnė už Oželio auditoriją, o projektoriaus ekranas per visą sieną. Tvarkaraštis sudarytas taip, kad visada nuo 12 iki 14 valandos bus pietūs. Pietūs prancūzams šventas reikalas. Šiuo metu gaudau internetą fakultete ir matau, kaip būriais į restoraną traukia visi studentai ir dėstytojai. Pačiai dar nepavyksta priprasti prie tokio ritmo, nes mano skrandis pietų maršą įpratęs groti tada, kai prancūzai jau skaniai papietavę.

Pirmadienio vakarą jaukiai praleidom ant kalvos, klausydami Ievos gitaros ir dainų bei žiūrėdami į Limožo šviesas. Vaizdas šiek tiek priminė Aleksoto panoramą, gaila, kad neturėjau savo fotoaparato... :)

Kol kas internetą gaudau visur, kur tik įmanoma (išskyrus savo kambarį), vakar skambinau į namus sėdėdama tarp giliukų ant pievos šalia bendrabučio, šiandien naudojuosi fakulteto ryšiu. Tikiuosi, kad šiom dienom pagaliau gausiu tą nuostabųjį lapelį po durim ir kabelį, ir nebebūsiu atskirta nuo pasaulio.. :))

                      Gražaus antradienio :) O aš keliauju ieškoti užuolaidų į centrą, nes nejauku net dieną sėdėt, kai kažkas pro langus slankioja po pievelę ir spokso...

                      Mėgstantiems rašyti tikrus laiškus, parašau savo adresą :) Atrašysiu visiems :)

                      39A rue Camille Guerin
                      Batiment B

                      Chambre 227

87000 Limoges

France

-In-

Pusmetis sveria 20 kilogramų...

... arba liko MĖNUO!

Laimė.

Tikra laimė kainuoja nedaug: jei jūs mokate už ją didelę kainą, vadinasi, tai falsifikatas. [Coco Chanel]

Svajonė.

Būdama šešiolikos svajojau apie Prancūziją, studijas ten, sekmadienius jaukiose kavinukėse su croissants ir balinta kava, Paryžiaus žavesį ir prancūzišką atmosferą.
Dabar ta svajonė reali. Labai.